Apie eros pabaigą be pradžios, sensacijas iš dangaus ir retas šventes

haters-noun

Sena kaip pasaulis tiesa: “Barcelona” pralaimėjimas tai iš anksto neplanuotas įvykis, mažų mažiausiai prilygstantis nacionalinei šventei, kurios taip laukia vadinamieji hateriai ir sensacingų antraščių mėgėjai.

Užtenka katalonams įmušti bent vienu įvarčiu mažiau nei varžovai, ir naktis daugeliui tokių pasidaro šviesesnė už ryškiausią vasaros dieną, alkani ir pikti tuoj pat tampa sočiais ir patenkintais, kažkur giliai slėpta pagieža ir pavydas kaipmat atsiduria ant liežuvio galo, o piktdžiugiškos raidės iš po kompiuterio klavišų ima lietis tarsi sraunus pavasarinis upelis, ilgai graužęs ir pagaliau įveikęs ledo šarvą.

Josepo Guardiolos treniruota “Barcelona” per ketverius metus labai greitai išleipino ne tik pačios komandos gerbėjus, kurie dabar nepatenkinti dažnai kinkuoja galvomis, jei jų numylėtiniai varžovus įveikia vos vieno ar dviejų įvarčių persvarą.

“Pep Team” hegemonija davė pradžią reiškiniui, kuris dabar ironiškai vadinamas “maža nacionaline švente”. Kitaip tariant, tai diena, kai kažkokią mistifikuota nenugalimumo aureolę turinti “Barcelona” kažkokiu nesuprantamu būdu ima ir pralaimi ten, kur “absoliučiai visi” iš jos tikisi tik pergalės.

Susidaro toks įspūdis, kad tie, kurie rungtyniauja prieš “Barcą”, iškart yra pasmerkti beviltiškam pralaimėjimui vien todėl, kad… prieš juos stoja “Barca”. Dar nė rungtynėms neprasidėjus daugelio akimis “Barcelona” yra nenugalimoji, galingoji, visų giriama, pasipūtusi, išpuikusi, “pasikėlusi” ir dar keli šimtai įvairių epitetų.

Kažkodėl visas šitas niekieno neprašytas priverstinių pagyrų cirkas labai panašus į XVI amžiaus pabaigos Ispanijos karaliaus Pilypo II suburtą “Nenugalimąją armadą”. Tas Habsburgų dinastijos atstovas pasiuntė galingą laivyną link Anglijos krantų, kur šis gavo į kaulus pagal visas to meto taisykles ir grįžo pusę laivų palikęs dugne.

Kažkodėl staiga pamirštama, arba tiesiog tyčia nenorima matyti, kad “Barcelona” futbolininkai ne tik nuolat purtosi nenugalimųjų auros, bet ir kone prieš kiekvienerias rungtynes atsižegnoja ir nepageidauja būti vadinami favoritais. Ir tai, ponai, nėra joks perdėtas kuklumas. Aukščiausio lygio profesionalai tiesiog nori eiti į aikštę ir ramiai daryti tai, ką jie moka geriausiai.

Kažkodėl staiga pamirštama, kad “Barcelona” futbolininkai ir treneriai po rungtynių paprastai nepuola skųstis dėl šališko teisėjavimo, dėl prastos aikštės būklės, dėl oro sąlygų, netinkamo rungtynių tvarkaraščio, nesivelia į žodžių karus ir stadiono mašinų stovėjimo aikštelėse netykoja teisėjų tam, kad galėtų apie juos nevaržomai pasakyti viską, ką galvoja.

Kažkodėl pamirštama, kad bet kokios rungtynės “Barcelona” futbolininkams yra tik eilinė dvikova, kurią jie labai nori laimėti, o po iškovotos pergalės ne katalonai giriasi, jog “jie yra nenugalimi”, tačiau varžovai, į kairę ir į dešinę žarstantys komplimentus. Dažnas jų pripažįsta, kad dvikova prieš “Barcelona” yra kone jo “gyvenimo mačas”, apie kurį po daugelio metų jis pasakosiąs savo anūkams.

Tiesa, yra tokių dienų, kuomet “Barcelona” pralaimi. Ir būtent tai šios savaitės viduryje nutiko San Siro stadione.

Kažkam tai iš karto tapo neįtikėtina sensacija, nes, anot tokių, “Barcelona” turėjo 100 proc. laimėti, jei ne tiesiog sudaužyti savo varžovus. O čia, matote, nutiko taip, kad šiuo metu trečią vietą Italijos pirmenybėse užimantis “Milan” staiga ėmė ir įveikė Ispanijos čempionate tvirtai pirmaujančią “Barcą”.

Norisi paklausti. Ar tuo atveju, jei Madrido “Real” (3 vieta Ispanijoje) būtų įveikęs “Manchester United (1 vieta Anglijoje) rezultatu 2:0, tai irgi būtų sensacija? Ne, tai nebūtų sensacija, nes ir “Barcelona”, ir “Real”, ir “Manchester United”, ir “Milan” yra Europos futbolo supergrandai, išgyvenantys geresnius ar blogesnius laikus, rungtynėms pasiruošiantys blogiau ar geriau, įgyvendinantys savo taktinius sumanymus aikštėje ar leidžiantys juos įgyvendinti varžovams. Laimintys ir pralaimintys.

Ir aš nė kiek nenoriu pateisinti “Barcos” nesėkmės Italijoje, nes teisindamas pralaimėjusius, aš nuvertinčiau laimėtojus, o “Milan” pergalės tame mače nusipelnė be jokios abejonės. Ir tai net nebuvo jų “gyvenimo rungtynė”, nes ta komanda moka ir gali žaisti dar geriau.

Ir tas “Barcos” pralaimėjimas, skirtingai, nei kai kas mano, nėra joks signalas, kad “Barcos” era baigiasi. Greičiau priešingai – skaitant kai kuriuos apžvalgininkų straipsnius ir komentarus po jais, susidaro įspūdis, kad tų, kurie tiesiog nemėgsta “Barcos”, yra daugiau, nei tų, kuriems patinka “Milan”.

Sensacijų mėgėjai veikiausiai nukabins nosis, tačiau vienas pralaimėjimas ar net galimas “Barcelona” pasitraukimas iš Čempionų lygos šio turnyro aštuntfinalyje nereiškia jokios eros pabaigos. Taip, kaip skambi pergalė ar net iškovotas trofėjus nereiškia kažkieno eros pradžios. Reikia pavyzdžio? Londono “Chelsea”.

Galų gale, jei kažkam vis tik norisi skelbti “Barcos” eros pabaigą, būkit malonūs, nurodykit ir jos pradžią. Ar pasitraukimas iš Čempionų lygos yra kažkokios eros pabaiga? Jei taip, tai apie tai rašyti reikėjo praėjusiais metais, kai “Barcelona” taip pat nelaimėjo šio turnyro. Beje, “Barcelona” praėjusiais metais nelaimėjo ir Ispanijos pirmenybių, kurias, atrodo, turėtų laimėt šiemet. Ar tai vėl kokia nors nauja era?

Deja, “Barcos” eros pabaigos dar teks palaukti.

Šios komandos era baigsis tada, kai numirs dabartinė Katalonijos futbolo klubo žaidimo filosofija, stilius ir puoselėjamos vertybės.

Šios “Barcos” era baigsis tada, kai aikštėje matysite 1 jaunimo akademijos auklėtinį ir 10 legionierių, o ne 10 auklėtinių ir 1 legionierių.

Šios “Barcos” era baigsis tada, kai komandos treneriu taps tas, kuris atsineš “viską savo”.

Tačiau net ir dabar tik retas besuvokia, kad “Barcelona” yra vienas iš nedaugelio klubų, kuris neieško trenerio tam, kad jis ateitų ir įgyvendintų savo propaguojamą stilių, taktines schemas ir žaidimo filosofiją.

“Barcelona” pati turi ilgaamžę savo futbolo filosofiją ir ieško to, kuris ateitų ir ją įgyvendintų aikštėje.

Štai kodėl 2003 metais buvo pasirinktas ne puikus nacionalinių rinktinių specialistas Luisas Felipe Scolari, o Frankas Rijkaardas, nors jis vos prieš metus į Olandijos čempionato dugną nutempė Roterdamo “Spartą”.

Štai kodėl vietoje F. Rijkaardo buvo drąsiai pasirinktas Josepas Guardiola, nors jis iki tol niekada nebuvo treniravęs jokio profesionalaus aukšto lygio klubo.

Štai kodėl išėjus J. Guardiolai buvo pasirinktas ne koks nors žymus strategas, o iki tol nedaug kam žinomas ir taip pat jokio profesionalaus klubo niekada netreniravęs Tito Vilanova.

Štai čia yra tradicijų ir vertybių tęstinumas. Tai yra era.

“Barcos” era baigsis tada, kai sensacingų antraščių mėgėjai nustos formuoti komandosnenugalimumo įvaizdį. Tada, kai nebegirdėsime nuomonių “Oi, dabar žais “Barca”. Galima užmigti iš nuobodulio. Jie per pirmą kėlinį sudaužys varžovus, o tada volios kamuolį aikštės viduryje”.

“Barcos” era baigsis tada, kai komandoje nebeliks žaidėjų, apie kuriuos kalbama, jog jų galvose yra “įmontuotos šachmatų lentos”, kuriose jie visada numato du-tris ėjimus į priekį. Didmeistriai irgi klysta, mokosi iš klaidų, vėl žaidžia ir vėl nugali.

Jei dar kažkam kyla noras “Barcos” erą matuoti pralaimėjimais Čempionų lygoje, pasidairykit netoliese. Ar tai reiškia, kad “Manchester United”, su kuria 25 metus esantis ir 2 Čempionų lygos taures laimėjes Alexas Fergusonas, po kiekvieno nesėkmingo sezono išgyvena kažkokios eros pabaigą? Remiantis tokia logika 16 metų Londono “Arsenal” treniruojantis Arsene’as Wengeras savo eros dar nė nepradėjo.

Ne pralaimėjimais ir ne pergalės skelbia eros pabaigą ar pradžią. Ir net ne iškovoti trofėjai. Žvilganti taurė tėra gero tavo darbo įvertinimas: tinkamai pasiruošei, perpratai varžovą, sugebėjai jį įveikti, gauni už tai apdovanojimą. Jei ne – mokykis iš naujo.

Sensacijų prasme “Barcelona” ko gero yra vienas nuobodžiausių klubų visame pasaulyje. Po naktinių Ronaldinho istorijų, “juodos avies” medžioklės ir Samuelio Eto’o išsišokimų Katalonijos klube nevyksta nieko, kas bent kiek pradžiugintų skambių antraščių mėgėjus. Net ir skandalingasis Zlatanas Ibrahimovičius, kol žaidė “Barcoje” nespėjo nieko suspardyti per treniruotę. Štai jau kuris laikas “Barcoje” niekas tarpusavyje nesimuša, nerezga vidinių intrigų, neįsivelia į skandalus su prostitutėmis, nevairuoja išgėręs, nesukelia eismo įvykių ir nepadega savo vonios kambario.

Dar visai neseniai buvo skelbta, kad Cristiano Ronaldo nesutaria su Madrido “Real” dėl naujo kontrakto, nes nori daugiau pinigų. Pagalvojo žurnalistai, pamąstė ir nusprendė, kad liūdna portugalui vienam, tad ėmė ir parašė, kad “Lionelis Messi taip pat seka Ronaldo pėdomis ir nesutaria su “Barcelona” dėl naujo kontrakto”. Ir ką? Praėjo dar kažkiek laiko. L. Messi su “Barcelona” kontraktą pasirašė, o apie naują C. Ronaldo sutartį dabar galbama taip garsiai, kaip kalėdinę naktį girdisi kaip kieme rūdija senutėlė “Opel Ascona”, t.y., niekaip.

Skandalų mėgėjai, sensacijų kūrėjai ir nekentėjai (hateriai) su nekantrumu laukia “bent kažko”, bent paties menkiausio “kabliuko”, o jo vis nėra ir nėra.

Nėra sensacijų? Sugalvosim. Štai tada ir gimsta istorijos apie tai, kad “Barcelona” žaidėjai “vartoja kažkokius vitaminų kokteilius”, apie tai, kad “Barcelona” žaidėjai lėktuvuose norėtų, kad juos aptarnautų tik vyrai”, apie tai, kad “Lionelis Messi laukė mašinų stovėjimo aikštelėje ir, pasak Jose Callejono, įžeidė Aitorą Karanką ir Alvaro Arbeloa”.

Neįmuša Cescas Fabregasas penkiuose ar šešiuose mačuose iš eilės? Viskas! Krizė! Nesutiko “Barcelona” perkelti savo rungtynių datos? Viskas! Skandalas, nepadeda Madrido “Real”!

Kai viskas komandos viduje yra gerai, sensacijų ištroškusieji maitinasi fantazijose gimusiais gandais ir retais pralaimėjimais. Sulaukiama nesėkmės, o tada ir pasigirsta: “kaip gerai, kad pagaliau kažkas nuleido tų pasipūtėlių komandą ant žemės”.

Tik ar taip kalbantys bent akimirką pagalvojo, kas gi tą “Barcą” taip aukštai užkėlė?

Share
Portalo FCBARCELONA.LT įkūrėjas bei tekstų autorius. Kartais - įžūlus cinikas be kompromisų. Nes taip reikia. Tinklaraštis yra mano asmeninė saviraiškos erdvė, tad bet kokie skaitytojų kaltinimai subjektyvumu ir reikalavimai rašyti objektyviai buvo, yra ir bus ignoruojami.