Pyro lygiosios pagal naujas taisykles

zlatanibrahimovicgoalbarcelona

“Kažkas papuvę Danijos karalystėje”, tvirtino vienas garsus Viljamo Šekspyro herojus.

Gi po antradienio Čempionų lygos rungtynių Paryžiuje nereikia būti Hamletu, kad suprastum, jog “kažkas papuvę yra kitoje karalystėje”. Toji karalystė įsikūrusi Nione, netoli Ženevos, o valdo ten karalius Michelis.

Kartu su deja vu jausmu kirba nuojauta, kad Europos futbole kažkas parašė naujas taisykles ir leido jas taikyti ir aikštėje, ir už jos ribų.

Jei manote, kad aš, kalbėdamas apie deja vu, turiu omenyje 2009-uosius ir Tomą Heningą Ovrebo, jūs klystate, nors aš veikiausiai suprantu, kaip tada turėjo jaustis Londono “Chelsea” sirgaliai.

Susitarkime dėl vieno dalyko. Tai, ką jūs netrukus perskaitysite, nėra joks mano bandymas pateisinti “Barcelona” nesėkmes. Aš tiesiog iš principo esu už tai, kad tokie reiškiniai visiems laikams dingtų iš futbolo, nors tai ir sunkiai išgyvendinama.

Kaip pastebėjo vienas mano bičiulis, UEFA sprendimas sušvelninti diskvalifikaciją Zlatanui Ibrahimovičiui labiau kvepia komercija, nei noru reabilituoti nuobaudos nevertą žaidėją. Ką gi, aš nieko prieš, kad “Paris Saint-Germain” ekipa prieš “Barcą” žaistų stipriausios įmanomos sudėties. Ji ir žaidė, tačiau likimas iškrėtė piktą pokštą.

Būtent Z. Ibrahimovičius pelnė pirmąjį savo komandos įvartį ir išlygino rezultatą.  Rungtynėms teisėjavęs vokietis Wolfgangas Starkas nė nemirktelėjęs įvartį įskaitė, nors švedas akivaizdžiai pažeidė nuošalės taisyklę. Nesusvyravo ir už galinės linijos buvęs bei viską puikiai matęs (ar turėjęs matyti?) arbitro asistentas. Na, tiek to. Į viską galima būtų pasižiūrėti pro pirštus, jei ne tas deja vu jausmas nuo Čempionų lygos aštuntfinalio rungtynių San Siro stadione su “Milan”.

milan-barca

NAUJOS TAISYKLĖS??? “Milan” – “Barcelona”. Čia ne žaidimas ranka…

psg-barca

NAUJOS TAISYKLĖS??? “Paris Saint-Germain” – “Barcelona”. Čia ne nuošalė…

Pridėkime dar daug triukšmo sukėlusį turko Cuneyto Cakiro sprendimą parodyti raudoną kortelę “Manchester United” saugui Nani aštuntfinalio mače su Madrido “Real” ir turime tris akivaizdžius atvejus dviejuose Čempionų lygos etapuose, kai kontraversiški arbitrų sprendimai nulemia dvikovos baigtį. Tiesa, “Barcelona” išsikrapštė mače su “Milan”, o ir dvikovoje su “Paris Saint-Germain” dar ne viskas aišku, tačiau Mančesterio komandai turnyras jau baigėsi. Ne visai pelnytai.

Šimtą kartų teisus buvo su žurnalistais bendravęs Danielis Alvesas: “Manau, kad futbole teisėjai turėtų būti beveik nepastebimi, tačiau tuo atveju, jei arbitrų darbas aptarinėjamas pirmuosiuose puslapiuose, vadinasi, jog kažkas išties buvo negerai. Tai reiškia, kad jie klydo”.

Tokiais atvejais mėgstama pamokslauti: neva nereikia skųstis teisėjų darbu, reikia gerai sužaisti namie ir viskas bus gerai.

Pritariu – nereikia skųstis teisėjų darbu, o ir kiekviena komanda savų žiūrovų akivaizdoje atiduos visas jėgas, kad iškovotų pergalę. Tačiau mėgstantys moralizuoti neturėtų pamiršti vieno dalyko: atsakomasis mačas nėra skirtas tam, kad šeimininkai panaikintų varžovų pranašumą, kurį jiems nelogiškais ir neteisingais sprendimais sukūrė teisėjai. Varžovai to pranašumo taip pat turi nusipelnyti sąžiningai.

Tai, jog nedera skųstis teisėjų darbu, visiškai nereiškia, kad arbitrų klaidos turi likti nepastebėtomis. Yra daugybė legalių priemonių, kurių galima imtis nesibijant kažkokių drausminių ir finansinių sankcijų. Viena jų – oficialus protestas UEFA ir šio fakto paviešinimas. Tai puiki galimybė atkreipti dėmesį, jog arbitras kažkur padarė itin grubią klaidą (aš nesakau, kad reikia skųsti kiekvieną sušvilptą pražangą ir nuošalę).

Po rungtynių visa “Barcelona”, išskyrus Danielį Alvesą, į W. Starko sprendimus reagavo santūriai traukydama pečiais ir kukliai lemendama “galbūt”, “aš nežinau”, “galėtų būti kitaip”, “greičiausiai taip”, “tikriausiai” ir t.t.

Tuo eilinį kartą pasinaudojo varžovai. Carlo Ancelotti išpylė porą kibirų purvo teigdamas, jog į jo komandos vartus skirtas 11 metrų baudinys “yra teisėjo dovana “Barcai””. Savo porciją atsiėmė ir Alexis Sanchezas, kuris, anot italo, labai dažnai mėgsta vaidinti.

Štai už tokius dalykus reikia “mušti per piniginę”. Ir ne tik.

Jei atsakingi UEFA klerkai būtų tokie pat principingi, kaip anglai, jei nedrebintų kinkų ir mažiau rūpintųsi Z. Ibrahimovičiaus diskvalifikacijos sumažinimu, C. Ancelotti už tokias kalbas turėtų būti baudžiamas ne tik pinigine bauda, bet ir, galbūt, diskvalifikacija.

Pavyzdžiui, 2011-ųjų kovą Anglijos futbolo asociacija Alexui Fergusonui skyrė trejų rungtynių diskvalifikaciją ir 30 000 svarų baudą vien už tai, kad “Manchester United” strategas, sužinojęs, jog mačui teisėjaus Martinas Atkinsonas, pareiškė norįs “sąžiningo arbitro”. Maža to, diskvalifikacija buvo padidinta iki penkerių rungtynių, kai A. Fergusonas leptelėjo, kad kitas teisėjas, Alanas Wiley, nėra geros sportinės formos. Prašom: penkerių mačų diskvalifikacija už 2-3 sakinius apie teisėjus ir nė vieno sakinio apie varžovus. Gal norite palyginti su C. Ancelotti žodžiais?

Tokios priemonės už per ilgą liežuvį turėtų bent šiek tiek priverti burnas kalbėtojams a la C. Ancelotti. Mažiau kontraversijos ir kaltinimų varžovams – mažiau “maisto” piktybiniams interneto troliams. Ir visiems ramiau.

Na gerai, iki lubų šoktelėjęs adrenalinas – standartinė futbolo sirgaliaus būklė, tačiau dabar emocijos jau nuslūgo.

Lygiosios 2:2 Paryžiuje yra neblogas rezultatas.

Vienintelis dalykas dėl ko juntamas tas “bitter taste”, yra abiejų “Barcos” argentiniečių sveikatos problemos. Tiesa, pirmosios žinios apie L. Messi traumą nepasitvirtino ir Katalonijos ekipos lyderis nežais tik 10 dienų, o štai J. Mascherano nepasisekė. Ir taip nežibančiai “Barcos” gynybos grandžiai be Jefecito teks verstis net 6 savaites, o tai jau labai rimtas nuostolis.

Iš nuošalės pelnytas Z. Ibrahimovičiaus įvartis, Blaise Matuidi žudikiškas smūgis per teisėjo pridėtą laiką, žaidėjų traumos, C. Ancelotti liežuvis ir tas standartinis “Barcelona” nuolankumas po mačo…

Kažkodėl prašosi pavadinimas “Pyro lygiosios”*. Tegul taip ir bus.

* Išties yra posakis “Pyro pergalė”. 279 m. prieš mūsų erą Epyro karalius Pyras mūšyje prie Askulo sumušė romėnus, tačiau pergalė pareikalavo labai daug aukų. Posakiu “Pyro pergalė” dabar apibūdinama abejotina pergalė, kuri dėl didelių aukų prilyginama pralaimėjimui.

Share