Requiem KOMANDAI

Kaip ir žadėjau, aš, kaip tas Karlsonas, retkarčiais sugrįšiu. Rengiausi kažką parašyti apie “Barcos” ir PSG rungtynes. Tačiau prisimindamas tą lėtą kamuolio stumdymą, tas atakas be idėjų ir be fantazijos, tą žaidimą dėl rezultato išlaikymo aš prisiminiau kitas rungtynes – Dortmunde. Ir didvyriškus “ančiuvius”. Ir dvi minutes, kurios nužudė komandą…

… – Kiek liko, Willy?

– Dvi minutės…

– Iki dangaus?

– Aha. Ir iki istorijos…

(iš Willy Caballero ir Jeremy Toulalano pokalbio pirmąją pridėto laiko minutę)

Laidotuvių motyvas

Prieš savaitę lėktuvas su “Malaga” žaidėjais suko ratus audros debesyse. Į jį trenkė vienas žaibas. Kitas. Trečias. Įtampa ir vos ne panika. Perskrodęs tamsius nepermatomus debesis lėktuvas pagaliau leidžiasi. Ne Sen Sebastiane, kur turėjo vykti rungtynės, o Bilbao. Iki rungtynių – dvi valandos ir 100 kilometrų. Autobusas, nuovargis, trumpas apšilimas ir rungtynės su tiesioginiais konkurentais dėl vietos Ispanijos ketvertuke. Pralaimėjimas 0:3.

Skaudu?

Nelabai… UEFA ponai jau prieš pusmetį atėmė viltis 4 metus žaisti Europoje… Lyg nėra labiau įsiskolinusių klubų… Bet tie klubai perka žvaigždes, kurios neša pelną ir klubams, ir televizijai, ir pačiai UEFA. Jų bausti nevalia. O “Ančiuvius”? O juos – galima…

Kam jie reikalingi? Tegul miršta…

Bet kodėl visada liūdnas ir ironiškas trenerio Manuelio Pellegrini veidas po šių rungtynių dar tamsesnis? Nejaugi skauda dėl pralaimėjimo? Ne. Pasirodo, dar prieš rungtynes treneris gavo žinią apie tėvo mirtį. Žaidėjams jis nieko nesakė. Juk mačas svarbiau. Palaukė, kol baigsis rungtynės ir tik tada savo vyrų atsiprašė, kad negalės jiems padėti ruošiantis istorinei dvikovai su “Borussia” – reikia skristi į Čilę, į tėvo laidotuves.

“Inžinieriaus” vyrai liko dirbti ir ruoštis rungtynėms be trenerio. Jiems nesvarbu, kad bukmekeriai, sirgaliai ir specialistai “Malagą” jau seniai nurašė. Jiems nesvarbu, kad beveik metus negauna atlyginimų. Jiems nesvarbu, kad daug turtingų klubų net išsižioję laukia transferų lango su jau paruoštomis sutartimis. Jie nebijo ir varžovų siaubo – 80 su viršum tūkstančių išprotėjusių sirgalių talpinančio Westfalenstadion. “Ančiuviai” ruošiasi mūšiui.

Jie žino, kad yra pasmerkti. Netgi laimėję jie neturės ateities. Kas iš jų liks gražiojoje kurortinėje Malagoje? Gali kiek nori mylėti mėlynai-baltus marškinėlius, tačiau šeimą maitinti reikia. O pinigų šeichas (kad jį kur arabas) mokėti neketina… Juk jo biznio planas žlugo. Šeichas, įsigijęs klubą ir investavęs dešimtis milijonų, norėjo, kad jie sugrįžtų šimtais milijonų. Tačiau Malagos valdžia nesutiko šeichui perleisti uosto, neatidavė jam žemės sklypų jūros pakrantėje viešbučių ir kazino statyboms. Ir šeichas spjovė į savo žaisliuką.

Inžinierius

mala-pellegrini

Manuelis Pellegrini (Foto: ESPN)

Vos prieš metus futbolo pasaulis, matydamas Ispanijoje “Valencia” ir “Sevilla” krytį bei netikėdamas “Atletico” galimybėmis, laukė Malagos komados iškilimo. Tikėjosi trečiosios jėgos, galinčios įsiterpti į dviejų amžinų grandų tarpusavio čempionatą. Šalia “Barcos” ir “Real”, atrodė, kuriasi nauja jėga. Van Nistelrooy, Cazorla, Toulalan, Julio Baptista, Nacho Monreal, Isco, Buananotte, Joaquin, Mathijsen. Ir, svarbiausia – Manu Pellegrini.

Nepelnytai išvytas iš Madrido “Realo”, “Inžinierius”, klausydamasis pasipūtėlio Jose Mourinho kalbų (“Aš ne tokio lygio specialistas, kad palikęs “Realą” dirbčiau kažkokioj Malagoje”) ėmė kurti naują komandą.

Kelintą? Tik Wikipedija pasakys…

Be pinigų jis Čilėje sukūrė “Universidad Catolica”, laimėjusį šalies taurę ir Amerikos taurę. Po to popiežiaus mylimiausias klubas “San Lorenzo” ir laimėta clausura. Vėl paaukštinimas, ir vėl pergalės su legendiniu Buenos Airių “River Plate”. O tada jau ir Europa susigundė “Inžinieriumi”, kuris mokėdavo už metinę Lionelio Messi algą suburti komandas, sugebančias laimėti čempionatus ir taures.

Kaimo (na gerai – miesteliūkščio) komandai “Villarreal” toks specialistas buvo kaip tik. Neskubėdamas, kaip įpratęs, jis per ketvertą metų sutvėrė komandą, kuri, vos pakilusi iš Segundos su menkučiu biudžetu netrukus ėmė gąsdinti “Barcą” ir “Real”, jau nekalbant apie “valensijas”, “sevilijas” ir kitokius “atletikus”.

Laimėję trečią vietą ir patekę į Čempionų lygą M. Pellegrini vyrai nustebino ir Europą. “Geltonasis povandeninis laivas” torpeduoja “Everton”, “Lille”, “Benfica” ir netgi milžinai “Manchester United” neatsilaikė… 1/8 įveikti “Rangers”, po to – “Inter”. “Villarreal” pakyla į svaiginantį pusfinalio aukštį ir tik per plauką neįveikė “Arsenal” (finale Paryžiuje “kanonieriams” atkeršijo “Barca”).

Po tokių aukštumų ramus ir amžinai liūdno veido, su spauda nemėgstantis bendrauti “Inžinierius” buvo suviliotas keltis į Madridą. Bet kvailiai iš “Real” nesuprato, kad M. Pellegrini, net ir turėdamas Cristianus Ronaldus su Kakom visada kuria SAVO komandas. Ramiai, be garsių pareiškimų, be varžovų niekinimo ir be sensacijų. Madrido aristokratams toks “kaimietis” nepatiko. Kažkada išėdę Vicentę Del Bosque, jie be didelio vargo srutomis apipylė ir per pusmetį sudorojo M. Pellegrini…

Ančiuviai

Manuelis Pellegrini nesiskundė. Jis nekaltino klubo ar spaudos. Tik priremtas prie sienos žurnalistų, jis lyg tarp kitko išsitarė, kad „Real” prezidentas su juo, komandos vyriausiuoju treneriu, taip ir nebendravo. Perez nė neklausdamas trenerio nuomonės pardavinėjo ir pirkdavo žaidėjus…

Pellegrini ramiai išvažiavo į Malagą kurti dar vienos komandos. Inžinieriui nereikėjo gausiai byrančių šimtų milijonų eurų. Jam užteko 50 – 80 milijonų kad surinktų gerus, kovoti norinčius žaidėjus. Jis mokėjo atpažinti vyrus, kurie, kaip parodė ateitis, žaidžia ne dėl pinigų, o dėl garbės. Tai ir išgelbėjo “Malaga”, kai baigėsi trumputė “arabiška pasaka”. Pardavus komandos lyderius S. Cazorla ir J. R. Rondoną, užteko pinigų iki žiemos. Žiemą pardavė Nacho Monrealį ir pratęsė egzistavimą.

Ne, šios kovos su nelaimingu likimu, priešpriešos visam pasauliui negalima pavadinti egzistavimu. Tai buvo kova. Čempionų Lygoje, kur be lyderių per vasarą likę “ančiuviai” buvo iš anksto nurašyti, senąją išlepusią Europą jie privertė stebėtis: 3:0 suspardyti “Zenit” ir “Anderlecht”, 1:0 įveiktas “AC Milan”, taip pasiunčiant jį aštunfinalyje į Camp Nou mėsmalę.

O pati “Malaga”, jau iš anksto įrašyta į autsaiderius, gauna Čempionų Lygos senbuvę “Porto”. Po pralaimėjimo išvykoje jie įveikia portugalus namuose 2:0. O tada jau laukia dar vienas varžovas, dar vienas trenerio kūrinys – Jurgeno Kloppo suburta jaunų talentų šutvė iš Dortmundo.

Taip, tai ta pati komanda, kuri “mirtininkų” grupėje įveikė “Ajax” ir “Real” ir kurių pastangomis dar vienas šeichų žaisliukas iš Mančesterio (tik laimingesnis) pasirodymą Europoje užbaigė jau lapkričio mėnesį…

“Malaga” ir vėl iš anksto nurašyta, bet ji atsilaikė prieš vokišką “Sturm und Drang”.

“Nieko, atvažiuos į Dortmundą – bus suspardyta”, – kalbėjo visi.

Atvažiavo…

Atvažiavo prieš metus tik didžiausiems Ispanijos futbolo sirgaliams žinotas Isco. Naujom spalvom sužibę daugelio jau nurašyti J. Toulalanas, Julio Baptista, Joaquinas, Roque Santa Cruzas, Eliseu ir Javietas Saviola. Atvažiavo ir iš antros lygos “Elche” už saldanių pakelį nupirktas vartininkas Willy Caballero, kurio didžioji karjera baigėsi dar 2004 metais kartu su laimėta Copa Libertadores…

Dvi minutės…

“Inžinierius” kažkokiu stebuklu spėjo parskristi iš tėvo laidotuvių ir per apšilimą pasirodė komandai. Jo vyrai neišsigando pragaro Dortmunde. Jie tiesiog ėmė užčiaupė Westfalenstadion.

Joaquinas, kuris prieš dešimt metų buvo žinomas kaip vienas iš geriausių Ispanijos žaidėjų ir jau seniai visų palaidotas, 25 minutę kala vinį į “Borussia” karstą.

Lenkas ilga pavarde išlygino rezultatą? Na ir kas? “Malaga” atsilaikė!

mala-lost

Kai labiausiai reikėjo, kai vokiečiai, genami 80 tūkstančių gerklingų geltonai-juodų sirgalių puolė lyg patrakę, dar vienas nurašytas, traumų suėstas ir M. Pellegrini atgaivintas žaidėjas – Julio Baptista – kala antrą vinį. (Taip taip, Baptista, nes po keitimo pasirodęs Eliseu yra tiesiog kvailys, pavogęs iš Baptistos įvartį ir dar ne laiku pasimaišęs nuošalėje ir galėjęs apskritai palikti komandą be pergalingo įvarčio…).

Joaquinas iš paskutiniųjų spurtuoja per visą aikštę mušti trečio įvarčio, bet jo jėgos baigiasi baudos aikštelėje… Jis palieka aikštę… J. Baptista jau taip pat vos pastovi ant kojų ir jį keičia R. Santa Cruzas. Veteranas Duda jėgas iššvaistė dar anksčiau.

… Keitimų jau nėra, o Sergio Sanchezas žaidžia ant vienos kojos. Bet jis ir su viena koja – kaip uola. Į jį su Martinu Demicheliu atsimuša visos atakos.

– Žinau, kad ir tu, Jeremmy, traumuotas ir galbūt negalėsi žaisti gerą mėnesį. Bet laikykis. Tavęs mums, prancūze, reikia. Teisėjas jau skaičiuoja pridėtą laiką.

– Willy, mes laimėsim! Mes įrodysime, kad ne pinigai ir ne kontraktai svarbiausia! Mes juk žinome, kad šis sezonas mums čia paskutinis. Galbūt, ir “Malaga” klubui šis sezonas paskutinis. Tad laikykimės!

+ + +

… – Kiek liko, Willy?

– Dvi minutės…

– Iki dangaus?

– Aha. Ir iki istorijos…  Mes juk į ją pateksime, ar ne?

+ + +

Tai va, amigos.

Zebediejus jums papasakojo liūdną, bet labai pamokančią istoriją apie vienos komandos mirtį. Garbingos komandos ir garbingų jos gretose žaidusių vyrų.

Tokios “Malaga”, tokios “Inžinieriaus” komandos mes daugiau nematysime. Bet apie šituos vyrus, apie tragiškai susiklosčiusius metus ir apie tas dvi minutes prisiminsime dar ilgai. Ir pasakosime šią “ančiuvių” istoriją savo anūkams…

Inžinieriaus vyrai to nusipelnė…

+ + +

Šio teksto autorius Zebediejus rašo tinklaraštį Uno, dos, tres: diario, cafe y blaugrana

Share