1007 “Ypatingojo” dienos Madride: nieko ypatingo

jose-mourinho

“Maištininkas žuvo, šlovė drakonui” – iš pilies bokšto skelbė vienas animacinio filmo herojus.

Ir išties. Pirmadienį Madrido “Real” prezidentas lengvu judesiu nukirto galvą didžiausiam pastarųjų metų maištininkui. Jose Mourinho tapo aštuntuoju treneriu, netekusiu darbo Ispanijos sostinės klube nuo tada, kai jam vadovauja 66 metų buvęs politikas, inžinierius ir verslininkas Florentino. Perezas.

Per 10 metų arba, jei norite, per dvi savo kadencijas, “Los Galacticos” tėvas futbolininkų rinkoje ištaškė astronominę 860 milijonų eurų sumą, o už šiuos pinigus įsigyti žaidėjai į Madridą parvežė 10 trofėjų. Nesunku suskaičiuoti, kad viena taurė Madridui kainavo žvėrišką sumą – 86 milijonus eurų. Net ir pradedantis biznierius puikiai suvoktų, kad su tokia “filosofija” toli nenuvažiuosi.

Tačiau apie viską nuo pradžių.

Kai 2010 metų vasarą tuometinis Milano “Internazionale” pergalių kalvis ir stabas J. Mourinho jau pakavosi lagaminus ir ruošėsi kelionei į Madridą, Lombardijoje skambėjo įspėjamieji signalai: “Ispanijoje yra du dalykai, kurių reikia saugotis. Tai – F. Perezas ir “Barcelona””.

Tačiau portugalui buvo nė motais.

2009 metais antrą kartą sėdęs į “Real” prezidento kėdę F. Perezas jau po pirmojo sezono ištrenkė iš klubo santūrų čilietį Manuelį Pellegrinį ir netrukus rado naują vairininką.

“Naujam projektui metas judėti į priekį. Madridui reikia stabilumo, o jis galimas tik tada, kai yra iškovojami trofėjai, o ne tada, kai trenerio poste nuolat yra vienas ir tas pats žmogus”, – taip M. Pellegrini atleidimo aplinkybes aiškino F. Perezas.

Taip, tame sezone “Real” liko be trofėjų, tačiau komandos žaidimas nuosekliai gerėjo ir ji sparčiai ėjo teisinga linkme. Reikėjo kantrybės, tačiau būtent jos F. Perezas niekada ir neturėjo (galų gale, tai liudija ir atleistų trenerių skaičius).

2008-2009 metais Josepo Guardiolos “Barcelona” susišlavė visus įmanomus trofėjus, o į tai Madridas ramiai žiūrėti niekada negalėjo.

Vieša paslaptis: apsukrus verslininkas pasamdė J. Mourinho tam, kad šis žūt būt nutrauktų Katalonijos klubo viešpatavimą ir, svarbiausia, pagaliau parvežtų į Madridą taip trokštamą “La Decimą” – dešimtąją Čempionų lygos taurę.

Tuo metu prezidento ir portugalo interesai sutapo tiesiog idealiai ir jiems buvo pakeliui: F. Perezui reikėjo taurių, o J. Mourinho ne tik gavo galimybę dar labiau papildyti savo trofėjų kolekciją, bet ir puikią progą atkeršyti “Barcai”, su kurios sirgaliais portugalas nuožmiai susiriejo dar Londono “Chelsea” laikais.

Ispanijoje J. Mourinho laukė bene žiauriausias iššūkis, tačiau tai – karjeros variklis ir naujojo darbo portugalas ėmėsi pasiraitojęs rankoves. Dirbo taip, kaip sugeba geriausiai. Pralaimėjimas? Cha, viskas paprasta – varžovams padeda teisėjai. Raudona kortelė? Cha, viskas paprasta – teisėjai mus skriaudžia ir nori, kad mes pralaimėtume.

Kelis metus trukusi El Clasico serija tarp “Barcelona” ir Madrido “Real” tapo asmenine J. Mourinho spektaklio scena, nuo kurios jis niekada nenulipo. Muštynės aikštėje ar už šoninės linijos, provokacijos ar abiejų komandų žaidėjų vaidyba, nuolatinis spaudimas ir priekaištais teisėjams ar kandūs ir ironiški komentarai apie varžovus – J. Mourinho visada buvo įvykių centre arba bent jau labai netoli jo.

2011-ųjų pavasarį spaudos konferencijoje po Čempionų lygos pusfinalio su “Barcelona” portugalo išberta “Porque, porque, por que…” tirada jau tapo legendine. Tuomet kliuvo ir Massimo Bussacai, ir Wolfgangui Starkui, ir Frankui De Bleeckere, neliko pamirštas ir Tomas Henningas Ovrebo, ir UEFA vadovybė, ir Ispanijos pirmenybių rengėjai. J. Mourinho užkliuvo ir UNICEF, kuri, anot portugalo, “greičiausiai daro viską, kad tik “Barcelona” laimėtų rungtynes”.

Į asmeninius karus, provokacijas, raganų medžiokles ir sąmokslo teorijas įnikęs J. Mourinho pamiršo kelis elementarius dalykus, kuriuos jam priminė žiauri realybė ir tas pats F. Perezas.

Madrido “Real” komanda imta formuoti “anti-Barcos” principu, tačiau aklas noras žūt būt įveikti savo amžiną varžovą į tolimą planą nubloškė faktą, kad kovoti reikia ne tik su “Barcelona”. Ispanijoje dar yra 18 kitų ekipų, o Europoje – krūva klubų, kurie propaguoja savo futbolo filosofijas.

J. Mourinho pasirinkta kontratakų taktika 2011-2012 metais suveikė prieš “Barcą”, nes ji – totalinio puolamojo futbolo šalininkė, tačiau portugalas susimovė prieš tas ekipas, kurios daug daugiau dėmesio skyrė drausmingai gynybai. Bandymas remtis individualiais žaidėjų sugebėjimais, dažniausiai –  Cristiano Ronaldo, ilgainiui ėmė nebeduoti norimo efekto ir komandos žaidimo kreivė ėmė banguoti.

“Ypatingojo” statusas ir sąlyginai sėkmingas vienas sezonas Ispanijoje kurį laiką apsaugojo J. Mourinho nuo nemalonumų iš šalies. Tačiau asmeninę vendetą “Barcai” paskelbęs portugalas užsimiršo, kad titulai pelnomi ne tik įveikus katalonus ir kovoti reikia ne tik su jais. Seniai aišku, kad skalpą “Real” ekipai mielai nuneštų bet kuris varžovas, nes įveikti Madridą – daugelio komandų principo ir garbės reikalas.

Elementarios alternatyvos neturėjimas ir bereikšmis energijos švaistymas kontraversijų kurstymui ilgainiui atsisuko prieš patį J. Mourinho. Dėl “Real” stratego elgesio, sprendimų ir viešų pasisakymų ekipos viduje atsirado trintis ir susiskaldymas.

Bent kiek akylesnis futbolo sirgalius nesunkiai pastebės, kad portugalui, kad ir kokią komandą jis treniruotų, gyvybiškai svarbi ne tik veiksmų ir sprendimų laisvė. J. Mourinho rūbinėje reikia turėti vietinių sirgalių garbinamą “blogiuką”. Londono “Chelsea” klube tokiu “blogiuku” buvo Johnas Terry, Milano “Internazionale” – Marco Materazzi. Madride “blogiukų” vaidmenys pakaitomis teko Sergio Ramosui ir J. Mourinho tautiečiui Pepe. Tai – ypatinga “Ypatingojo” atrama. Savotiška asmeninė mini gvardija.

Tačiau S. Ramosas netrukus suprato, jog su daugeliu “Barcelona” futbolininkų jam teks dar ilgai kartu žaisti Ispanijos rinktinėje ir gerokai “sumažino apsukas”, o prieš kelis metus Lionelį Messi mindžiojęs Pepe užsitraukė trenerio rūstybę ėmęsis atvirai kritikuoti “Ypatingojo” sprendimus. Tokio akibrokšto J. Mourinho pakęsti negalėjo, tačiau jau buvo per vėlu.

“Blogiuko” idėjos niekada nepalaikė ir “Real” vartininkas Ikeras Casillas, kuriam pačiam teko pajusti “Ypatingojo” ranką. Sostinės komandos kapitonas niekada neslėpė bičiulystės su “Barcelona” futbolininkais Andresu Iniesta, Carlesu Puyoliu, Xavi bei Cescu Fabregasu. Šią ketveriukę I. Casillasas ne tik kviesdavo kartu vakarieniauti, tačiau pakvietė ir į savo vestuves, kuriose “Barcos” žaidėjų buvo daugiau, nei “Real” futbolininkų.

J. Mourinho barėsi ir raukėsi, tačiau nieko padaryti negalėjo, nes I. Casillas – absoliutus “Real” autoritetas ir kapitonas.

Tačiau toks veterano elgesys niekada neliko pamirštas. Atėjo tinkamas momentas ir portugalas atsigriebė su kaupu. Kol pagrindinis ekipos vartininkas gydėsi rankos traumą, jo vietą vartuose užėmė Diego Lopezas. Pasveikęs I. Casillas į aikštę taip ir nebegrįžo, o tai gerokai įsiutino “Real” sirgalius, juolab, kad komanda beviltiškai atsiliko nuo “Barcos” Primeros pirmenybėse, pasitraukė iš kovos dėl išsvajotosios “La Decima”, o galų gale patyrė visišką fiasko Karaliaus taurės finale.

Juoda katė tarp trenerio ir “Real” vartininko buvo perbėgusi ir anksčiau. J. Mourinho nekart įtarė, kad I. Casillas tiesiog nutekina informaciją iš komandos rūbinės savo širdies damai, žinomai Ispanijos sporto reporterei Sarai Carbonero. Pastaroji taip pat neliko nuošalyje ir šliūkštelėjo alyvos ugnin: “Treneris nesikalba su komanda, o ji yra susiskaldžiusi. Atmosfera persirengimo kambaryje tikrai nėra gera”. Iš kur S. Carbonero galėjo gauti tokių žinių, belieka tik spėlioti.

“Aš labai norėčiau, kad Pepas Guardiola kada nors laimėtų garbingai”, – prieš kelis metus yra sakęs portugalas.

Lemiama šio sezono Karaliaus taurės dvikova puikiai iliustravo, kaip žodį “garbė” suvokia pats J. Mourinho. Vieningai apžvalgininkų pasmerktas strategas buvo išvytas į rūbinę, o po to tapo pirmuoju “Real” treneriu per visą ekipos istoriją, atsisakiusiu priimti apdovanojimą iš Ispanijos karaliaus.

Nenumaldomai artėjo dar vienas finalas – J. Mourinho karjeros Ispanijoje.

Tuo metu “Real” treneris jau buvo spėjęs susirieti ir su ištikimiausiu Madrido satelitu, dienraščiu “Marca”, tad sulaukti paramos paprasčiausiai nebuvo iš kur.

J. Mourinho nekart rėmėsi žurnalistais, kurie padėjo jam susikurti “Ypatingojo” įvaizdį, tačiau Ispanijoje portugalas neįvertino žiniasklaidos įtakos. Katalonijoje leidžiami “Sport” ir “El Mundo Deportivo” strategą malė į dulkes pasitaikius menkiausiai progai, o sostinėje leidžiami “Marca” ir “AS”, kilus konfliktams “Real” viduje, palaikė ne trenerį, o stojo į prezidento F. Perezo pusę.

“Aš norėčiau, kad J. Mourinho ir toliau dirbtų “Real” treneriu, tačiau daugelis sirgalių mano, kad jis nebesusitvarko su spaudimu”, – pirmadienį sakė Madrido ekipos prezidentas.

Spaudimas? Sirgaliai? F. Perezui staiga parūpo ne taurės, o sirgaliai? Nieko keisto. Tai yra tiesa.

1007-ąją J. Mourinho gyvenimo Madride dieną F. Perezas netiesiogiai paskelbė: “Maištininkas žuvo, garbė drakonui”.

Netikite?

Apsukrusis “Real” prezidentas eilinį kartą viską paskaičiavo tiesiog idealiai.

Jau birželio 16 dieną Ispanijos sostinės komandos socios rinks naują klubo vadovą. Niekas neabejoja, kad F. Perezas ir toliau išliks savo poste, nes kito kandidato Madride tiesiog nėra. Tačiau dabartiniam prezidentui reikėjo kažkaip parodyti rinkėjams, jog jis visiems laikams atsikrato “Ypatingojo” šlovės netekusio ir daugelio Ispanijoje taip ir nepamėgto J. Mourinho.

Ir jis tai padarė.

Kas norėjo, tas suprato, o kas nesuprato, tiems priminsiu: 1007-oji J. Mourinho diena Madride buvo… Ikero Casillaso gimtadienis.

Ar gali portugalo nurašytas komandos kapitonas sulaukti geresnės dovanos, nei žinia apie “Ypatingojo” atleidimą?

“J. Mourinho man sakė, kad Anglijoje rungtynės trunka dvi valandas prieš ir dvi valandas po mačo. Deja, Ispanijoje tai trunka 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę”, – pareiškė “Real” prezidentas.

Nėra prasmės aiškinti, ką reiškia ši frazė.

Tiesiog, “Ypatinguoju” Madride J. Mourinho niekada ir nebuvo…

SKAIČIAI

Madrido “Real” trofėjai antrosios F. Perezo kadencijos metu (2009-2013)

  • Futbolo komanda: Primera – 1, Karaliaus taurė – 1, Ispanijos supertaurė – 1;
  • Krepšinio komanda: Karaliaus taurė – 1, Ispanijos supertaurė – 1.
  • Iš viso trofėjų (futbolo ir krepšinio komandos): 3+2=5

“Barcelona” trofėjai tuo pačiu laikotarpiu

  • Futbolo komanda: Primera – 3, Čempionų lyga – 1, Karaliaus taurė – 1, Ispanijos Supertaurė – 3, Europos Supertaurė – 2, Pasaulio klubų čempionatas – 2.
  • Krepšinio komanda: Ispanijos čempionatas – 2, Eurolyga – 1, Karaliaus taurė – 3, Ispanijos Supertaurė – 3.
  • Iš viso trofėjų (futbolo ir krepšinio komandos): 12+9=21

J. Mourinho prieš “Barcelona” (2010-2013 m. iškovoti trofėjai)

  • J. Mourinho: Primera – 1, Karaliaus taurė – 1, Ispanijos supertaurė – 1; iš viso – 3.
  • “Barcelona”: Primera – 2, Čempionų lyga – 1, Karaliaus taurė – 1, Ispanijos Supertaurė – 2, Europos Supertaurė – 1, Pasaulio klubų čempionatas – 1; iš viso – 8.

Klubų išlaidos žaidėjams J. Mourinho darbo metu (mln. EUR)

  • Londono “Chelsea” (2004-2008) – 409,2;
  • Milano “Internazionale” (2008-2010) – 138,4;
  • Madrido “Real” (2010-2013) – 181,5.

 

Share