Sostų karai a la “Barcelona”

Ką atsakytumėte, jei jūsų paklaustų, kas yra didžiausias “Barcelona” priešas?

Madrido “Real”? “Espanyol”?

Nė velnio!

Didžiausias “Barcelona” priešas kartu yra ir svarbiausia jos atrama. Tai – jos sirgaliai. O baisiausias dalykas klubo istorijoje yra ne pralaimėjimas Madrido “Real” 0:5, o į viešumą išlendantys “sostų karai” klubo viduje.

Yra sirgalių, kuriems futbolas ir jų mėgiamos komandos palaikymas apsiriboja tik rungtynių pažiūrėjimu arba rezultato pamatymu bei kokio nors beviltiškai niekinio komentaro parašymu. Gi tie, kurie bent šiek tiek giliau domisi klubo veikla, netruko pastebėti, jog tie “sostų karai” yra gana įprastas reikalas.

Jei norite, “Barcelona” yra maža valstybė, kurios viduje dėl valdžios ir įtakos kovojo kelios interesų grupės. O, jei tiksliau – kovoja ir dabar.

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje iniciatyvinė grupė “Elefant Blau” (“Mėlynasis dramblys”) sukilo prieš tuometinį klubo prezidentą Josepą Lluisą Nunezą, o 1998 metais nesėkmingai mėgino surengti balsavimą dėl nepasitikėjimo. Nesunkiai atspėsite, kas buvo vienas iš “dramblių” lyderių. Taip, tai – Joanas Laporta.

22 metus “Barcai” vadovavęs J. L. Nunezas galiausiai atsistatydino 2000-aisias, tačiau J. Laportai savo valandos teko palaukti dar trejus metus. Tuo metu jis mėgino iš posto iškrapšyti be atvangos pinigus žaidėjams pirkti taškiusį Joaną Gaspartą.

2003 m. pagaliau prezidentu tapęs J. Laporta netrukus susipyko su ilgamečiu savo bendražygiu Sandro Roselliu, kuris tapo aršiu jo kritiku bei oponentu. Būtent šio konflikto pasekmes “Barcelona” jaučia iki šiol ir, reikia manyti, jaus dar ilgai.

2007 m. J. Laporta prezidentu buvo perrinktas be kovos, o jau po metų jį iš pareigų mėginta išversti tuo pačiu ginklu, kurį jis pats kažkada naudojo – surengiant apkaltą.

Ją iniciavęs Oriolis Giraltas kalbėjo labai panašiomis frazėmis, kuriomis šiemet svaidėsi į teismą dėl Neymaro transfero sumos kreipęsis vaistininkas Jordi Cases: “Visa tai daroma vardan klubo gerovės”. Ir panašiai.

Kokia ta vadinamoji “gerovė”? O. Giralto atveju tai yra laikinai sustabdyta klubo veikla, nes apkaltos metu negalima leisti pinigų naujų žaidėjų pirkimui, negalima jų pardavinėti, o visos lėšos naudojamos tik pačioms būtiniausioms reikmėms – infrastruktūros išlaikymui ir atlyginams mokėti. Koks ažiotažas keliamas spaudoje, kaip psichologiškai spaudžiami yra futbolininkai ir kaip tai veikia komandą transferų periodo metu, manau, aiškinti nereikia.

jordi-casesPirmame plane – Jordi Cases. Ambicingas teisuolis ar paikas garbėtroška?
(Nuotrauka: ara.cat)

Situacija “Barcoje” 2013-ųjų pabaigoje – 2014-ųjų pradžioje buvo labai panaši. Tiesa, komandos lėšos nebuvo įšaldytos, tačiau klubą vėl krėtė bjauri institucinė krizė.

Reikia pripažinti, kad S. Rosellis gerokai aptvarkė komandos piniginius reikalus ir užlopė tą skylę, kurią buvo palikęs J. Laporta, įsigijęs Zlataną Ibrahimovičių, tačiau vardan finansinio stabilumo klubo vadovui teko paaukoti dalį sirgalių simpatijų. Natūralu, kad radosi nemažai tokių, kuriuos įsiutino “Qatar Foundation” ir “Qatar Airways” reklamos ant marškinėlių, pabrangę bilietai į varžybas ir suvenyrai.

Štai čia ir ateina akimirka, kai blaiviai reikia pasverti savo jausmus – tradicija ar 30 milijonų per metus. Tradicija, žinoma, yra šventas dalykas, tačiau šiais laikais 30 milijonų gatvėje taip pat nesimėto. Ir niekada nesimėtė.

Už tradiciją nenusipirksi naujo pajėgaus žaidėjo, nesugebėsi išlaikyti jau esamų lyderių ir nepasivaržysi dėl trofėjų.

Miuncheno “Bayern”, skirtingai nei “Barcelona”, ėmė ir pardavė 9,1 proc. savo akcijų sporto aprangos ir avalynės industrijos milžinei “Adidas”. Katalonai šito padaryti negali, nes klubą vis dar valdo prezidentą renkantys sirgaliai. Ir, reikia manyti, visada valdys.

Jums, matyt, kyla klausimų, kodėl rašau apie sirgalius ir jų teises.

Viskas labai paprasta. “Barcelona” didžiuojasi, jog yra valdoma sirgalių. Dėl to ir reikia džiaugtis, tačiau tokia demokratija yra labai brangi pirmiausia moraliniu aspektu ir turi daug kitų minusų. Būtent dėl tokios demokratijos “Barcelona” ir kenčia.

Klubas yra priverstas tiesiog “nusirengti” ir dėl dėmesio pristigusio sirgaliaus įgeidžio turi leisti viešai visiems kišti ranką į futbolininko piniginę. Taip, tai apie Neymarą.

“Niekada nesu matęs nieko panašaus”, – stebėjosi saugas Xavi Hernandezas, kuriam pritarė ir sporto direktorius Andoni Zubizarreta.

Nė vienas aukščiausio lygio klubas niekada nėra surengęs jokios spaudos konferencijos, kurios metu taip atvirai ir išsamiai buvo iškloti visi transfero niuansai – pirkimo suma, komisiniai mokesčiais agentui, papildomi susitarimai, atlyginimai skautams ir galiausiai paties žaidėjo alga.

“Barcelona” tiesiog nusprendė nedaryti išimčių vienam fanui ir visą informaciją pateikė ne asmeniškai pareiškėjui, o viešai visiems.

Kas nutiktų, jei visos žinios apie Neymaro sandorį būtų pateiktos tik J. Casesui? Būtų sukurtas absurdiškas precedentas, kuomet vienas iškeliamas aukščiau kitų.

Šią sumaištį sukėlęs nacionalistu save laikantis vaistininkas Neymarogate’o skandalo įkarštyje lyg niekur nieko viešai aiškino, kad “juo pasinaudojo kažkokios tamsios anti-kataloniškos jėgos”. Ir “Barcelona” neišdrįso jo liesti, nors netrūko kalbų, kad išsišokėlį reikia “pamokyti”.

Nežinia, kiek tiesos tame yra, tačiau tai veikiausiai nėra atsitiktinumas: puse lūpų kalbama, kad jog netoli Camp Nou vaistinę turintis J. Cases kai kurių klubo vadovų yra nedviprasmiškai vadinamas “el diablo”.

Visai nenustebsiu, jei būsimų “Barcelona” prezidento rinkimų kampanijos metu J. Cases atvirai stos į vieno iš kandidatų pusę. O ką – jis dabar pakankamai žinomas socios tarpe ir galėtų padaryti šiokią tokią, nors ir ne lemiamą, įtaką kaunantis dėl balsų.

“Žmonės neturi bijoti valdžios. Tai valdžia turi bijoti savo žmonių”, – yra pasakęs rašytojas Alanas Moore’as.

Ir jis, reikia manyti, yra teisus. Sostų karai yra kaina, mokama už tokią demokratiją.

Share