9-N referendumas: signalinė raketa paleista, tačiau iki saliutų – šviesmetis

Aš nerašau politikos temomis, bet visada būna pirmas kartas ir jis dabar atėjo.

Katalonijos nepriklausomybės šalininkai po lapkričio 9 dieną įvykusio referendumo švenčia pergalę, o regiono atsiskyrimui nuo Ispanijos pritariantys politikai, kurių priekyje yra prezidentas Arturas Masas, balsavimo rezultatus vadina “visiška sėkme”.

Ar tikrai ji tokia “visiška”?

Katalonijoje balsavimo teisę turi beveik pusšešto milijono žmonių, gi skelbiama, kad sekmadienį prie balsadėžių atėjo kiek daugiau nei 2 milijonai katalonų bei balso teisę turinčių užsieniečių.

Referendume, kuris pačioje Katalonijoje buvo strumpintai vadinamas tiesiog “9-N” (pagal balsavimo dieną ir mėnesį;  katalonai mėgsta tokius trumpinius), reikėjo atsakyti į du klausimus. Pirmasis – “Ar norite, jog Katalonija būtų valstybė?”. Jei į šį klausimą atsakoma teigiamai, tuomet balsuojantysis turi atsakyti ir į antrąjį, kuris formuluojamas taip: „Ar norite, kad ta valstybė būtų nepriklausoma?“.

Rezultatai regiono nepriklausomybės šalininkus, žinoma, nudžiugino: daugiau kaip 1 milijonas 600 tūkstančių, arba beveik 81 procentas, balsavusiųjų atsakė “taip” į abu klausimus. “Taip-ne” atsakė kiek daugiau nei 10 procentų balsavusiųjų, atsakymus “ne-ne” pasirinko puspenkto procento referendumo dalyvių.

A. Masas, pasak dienraščio “La Vanguardia”, tokius balsavimo rezultatus pavadino “absoliučia sėkme” ir pareiškė esąs “pasirengęs toliau tarnauti Katalonijai”.

Tačiau reikia nepamiršti, jog triuškinančios pergalės turi vieną blogybę: jos labai greitai apsvaigina ir laimėtojai smarkiai rizikuoja prarasti ryšį su realybe.

O realybė, kaip bebūtų, yra kiek kitokia.

Pirmiausia, lapkričio 9 dienos referendumas yra neoficialus ir nepripažįstamas centrinės Ispanijos valdžios, kuri, beje, grasina šio balsavimo iniciatoriams teisinėmis sankcijomis.

Antra, referendumo dalyvių aktyvumas neviršijo 50 procentų. Tai reiškia tik viena – nepriklausomybės šalininkai referendume buvo labai aktyvūs ir galbūt balsavom “beveik visi”, o jų priešininkai tiesiog patingėjo nedarbo dieną keltis iš lovų ar nuo šezlongų paplūdimiuose ir eiti į balsavimo apylinkes. Ir kam to reikia – gi referendumas yra neoficialus.

Anot apklausų, Katalonijoje jos nepriklausomybės šalininkų ir priešininkų yra maždaug po lygiai, o kelių procentų skirtumas nuolat svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę.

Katalonijos prezidentas Arturas Masas balsavimo rezultatus vadina "absoliučia sėkme". Atrodo, kad per anksti (foto: EFE)
Katalonijos prezidentas Arturas Masas balsavimo rezultatus vadina “absoliučia sėkme”. Atrodo, kad per anksti (foto: EFE)

Tie, kurie referendume į abu klausimus atsakė “taip”, veikiausiai nesuvokia tikrųjų jų pasirinkimo pasekmių.

Žodžiai “nepriklausomas” ir “savarankiškas” skamba labai išdidžiai, tačiau už viską tektų mokėti. Tarkime, jei Katalonija taptų visiškai nepriklausoma valstybe ir atsiskirtų nuo Ispanijos, regionas viską turėtų pradėti nuo absoliutaus nulio – t.y., Katalonija nebūtų nei NATO, nei Europos Sąjungos, nei Šengeno zonos nare. Ka tai keičia? Na, kad ir tai, jog “Barcelona” sirgalius iš Lietuvos negalėtų bet kada panorėjęs nuvažiuoti į Camp Nou paspoksoti į savo numylėtinius. Jam reikėtų vizos. Čia toks labai primityvus pavyzdys. Labai.

Gi, jei kalbėsime rimčiau, vargu ar kas nors paskaičiavo, kiek pajamų, pavyzdžiui, iš turizmo netektų tokius barjerus įsivedusi Katalonija, nes absoliučios nepriklausomybės idėja yra gerokai perkaitinusi jos šalininkų galvas.

Atrodo, kad praktiškiau galvoja atsakiusieji “taip-ne”, kurių yra tik 10 procentų, jei skaičiuosime šio referendumo rezultatus. Visiškai tikėtina, kad dalyvaujant visiems rinkėjams (dabar, prisiminkime, nedalyvavo nė 50 proc.), taip balsavusiųjų būtų gerokai daugiau.

“Taip-ne” reiškia paradoksalią situaciją – valstybę valstybėje (žr. klausimų formuluotes), tačiau iš esmės tai tolygu norui išplėsti Katalonijos regiono autonomiją ir pagaliau gauti teisę patiems tvarkyti savo surenkamus mokesčius bei kitus finansinius išteklius, kaip tai daro labiau savarankiškesni baskai.

Tai vis tik, ar tokį referendumą galima pavadinti “absoliučia sėkme”? Matyt, kad ne.

Labai abejoju, ar “Barcelona” treneris Luisas Enrique, draugiškame mače įveikęs kad ir tą patį Madrido “Real”, drįstų tokią pergalę pavadinti “absoliučia sėkme”. Jei jau taip norite, lapkričio 9-osios referendumas taip pat yra savotiškos draugiškos rungtynės – nei už jas kas taškų duoda, nei jos čempionato likimą nulemia.

Nepriklausomybės šalininkai džiūgauti gali tik dėl vieno: centrinė Ispanijos valdžia turėtų pastebėti iš Barselonos kylančią signalinę raketą, nes pusantro milijono “taip-taip” balsavusių žmonių nėra lašelis jūroje net ir Ispanijos mastu.

Labai jau nemažai yra trokštančių permainų, tačiau iki nepriklausomybės saliutų dar toli, oi, kaip toli.

Share
Portalo FCBARCELONA.LT įkūrėjas bei tekstų autorius. Kartais - įžūlus cinikas be kompromisų. Nes taip reikia. Tinklaraštis yra mano asmeninė saviraiškos erdvė, tad bet kokie skaitytojų kaltinimai subjektyvumu ir reikalavimai rašyti objektyviai buvo, yra ir bus ignoruojami.