Daugiau nei marškinėliai / 22 ABIDAL

Aš jau anksčiau sakiau, kad JUOS turiu. Bet dabar pagaliau prisiruošiau parašyti, KODĖL aš JUOS turiu.

Geras vakaras tokiam tekstui. Po šeštadienio El Clasico norisi rašyti apie kažką gražaus, o ne vien tik “mes pralaimėjome todėl ir todėl”, “mes kada nors vėl laimėsim…”, “mes turime žengti toliau…”.

Et, ir taip aišku, kad laimėsim ir žengsim, bet dabar – ne apie tai.

El Clasico pralaimėjimo kartėlis šįsyk stogo nenurovė, pirmadienį ryte darbe atsiėmiau porciją pašaipų iš žmonių, kurie neserga nei už “Barcą”, nei už “Real”, tačiau jaučia “pareigą” pabrėžtinai paslaugiai ir “maloniai” priminti man kiekvieną mano mylimos komandos pralaimėjimą. Štai ir baigėsi diena…

Ir nuotaika tinkama tokio teksto rašymui. Beje, apie nuotaiką. Ji – emocingai ir sentimentaliai lyriška. Ir už tai aš noriu padėkoti vienam man labai brangiam žmogui. Jis, tikiuosi, tai žino ir mane supranta.

Taigi, visi faktoriai “už” liudija, kad pagaliau atėjo laikas šiam rašiniui.

Reikalas tame, kad nuo 1999-ųjų aš nebeperku marškinėlių, ant kurių nugarų yra užrašytas futbolininko numeris ir pavardė. Tais metais Barselonoje įsigijau tuo metu labai populiarius jubiliejinius “Barcelona” marškinėlius, skirtus klubu šimtmečiui. Ant jų nugaros – skaičius “19” ir Patricko Kluiverto pavardė (olando pamėgtu 9-uoju numeriu tuomet žaidė Sonny Andersonas).

Tiesa, savo kolekcijoje turiu ir daugiau marškinėlių su numeriu ir pavarde. Joje yra net Londono “Chelsea” marškinėliai su Lampardu ir “8”, ir Anglijos rinktinės marškinėliai su Gerrardu ir “4”, yra ir dviejų “Barcos” dievukų – Samuelio Eto’o ir Ronaldinho – marškinėliai. Tačiau visa tai – dovanos ir lauktuvės.

Turiu pusę spintos savo paties pirktų “Barcelona” marškinėlių ir visi jie yra be numerių ir be pavardžių. O kam? Po “Kluiverto laikų” aš ėmiau suvokti paprastą tiesą – žaidėjas ateina ir išeina, o klubas lieka. Lenkvai suvokiama, logiška ir nepaneigiama.

Taigi, toje spintoje galybė visokių marškinėlių, tarp kurių dveji yra pirkti mano paties ir ant nugaros turi numerį bei žaidėjo pavardę. Vienus jau minėjau, antrieji – “22” ir Ericas Abidalis. Žmogus, Terminatoriaus žvilgsniu, kuris į vartus smūgiuoja rečiau nei šypsosi.

Tie, kurie mane šiek tiek pažįsta, veikiausiai norėtų paklausti, kodėl aš, užkietėjęs “Barcos” canteros ir visko, kas susiję su jaunimo akademija, šalininkas, neįsigijau Xavi, Andreso Iniestos, Cesco Fabregaso ar, galų gale, Lionelio Messi marškinėlių. Atsakysiu: šiuos futbolininkus gera matyti aikštėje žaidžiančius. Ir jie, beje, taip pat nėra amžini. Kita vertus, mielai pasidėčiau į kolekciją (t.y., spintą) ir jų marškinėlius, tačiau apie tai pakalbėsim tik tada, kai jie “Barcoje” kabins bucus ant vinies.

Nuoširdžiai besidomintys “Barcelona” kasdienybe, prisimins 2011-ųjų kovo 15-ąją. Tądien Katalonijos klubas oficialiai paskelbia, kad Erico Abidalio kepenyse aptiktas auglys. Laukia operacija.

Viskas pavyksta sėkmingai, tačiau prognozės neguodžia – sezonas prancūzui jau baigtas. Bet tada įvyksta stebuklas. Gegužės 4-ąją E. Abidalis grįžta į aikštę Čempionų lygos rungtynėse su Madrido “Real” ir netrukus su komanda iškovoja kelialapį į Wembley, į finalą.

Jame gegužės 28-ąją laukia “Manchester United”. Sero Alexo Fergusono auklėtinių “Barca” tiesiog “nepastebi”, idealiai tobulu stiliumi 3:1 nukala anglus ir ateina momentas, kuomet taurė tuoj tuoj turėtų atsidurti komandos kapitono Carleso Puyolio rankose.

Tos akimirkos aš nepamiršiu visą gyvenimą.

Rusijos televizijos NTV+ Sport komentatorius Vasilijus Utkinas (beje, prisiekęs Madrido “Real” gerbėjas) transliacijos metu pastebi, kad “Barcelona” kapitono raištis atsidūrė ne ant C. Puyolio, o ant E. Abidalio rankos.

O tada į eterį pasipila tirada, skambanti maždaug taip: “Abidalis!? Ericas Abidalis!? Abidalis turi raištį! Abidalis kels taurę! Štai taip…!!! Abidalis kels taurę!!! Žmogus, su kuriuo mirtis nusprendė sužaisti ruletę! Jis kels taurę!!! Va, čia tai komanda!!! Va, čia tai “team-spirit!!!”

Aš nė kiek nepadauginau šauktukų. Ir dabar turiu rusišką tų rungtynių įrašą. Saugosiu jį iki gyvenimo pabaigos ir mielai parodysiu kiekvienam, kuris išdrįstų suabejoti tais žodžiais. Įsiklausykit. Žmogus, su kuriuo mirtis nusprendė sužaisti ruletę…

2012-ųjų kovo 15-oji. Lygiai metai nuo tada, kai pirmą kartą buvo paskelbta apie E. Abidalio ligą. Dar viena žinia – prireiks kepenų transplantacijos.

Aš gal ir klystu, tačiau kitas žmogus JO vietoje palūžtų. O jam – nė motais. E. Abidalis treniruojasi su komanda, lanko ekipos draugus treniruočių metu, toliau aktyviai dalyvauja savo vardo labdaros fondo veikloje ir mėgaujasi kiekviena gyvenimo akimirka.

Dar prieš tą baisiąją žinią šių metų kovą, sausio pradžioje Ispanijos dienraščių redakcijas pasiekia jaudinantis penkiolikamečio berniuko tėvo laiškas.

Vyras rašo, kad smegenų auglio išvargintas ir ligos patale gulintis jo sūnus meldė tik vieno dalyko.

“Papá, cómprame la camiseta de Abidal. Lucharé como él y ganaré mi Champions” – Tėti, nupirk man Abidalio marškinėlius. Aš noriu kovoti taip, kaip jis ir noriu laimėti savo Čempionų lygą.

Ir tai dar nėra viskas. Netrukus ant to berniuko lovos atsirado 22-uoju numeriu pažymėti prancūzo marškinėliai, o po sėkmingos operacijos į jo palatą įžengia ir Ericas Abidalis, ir Carlesas Puyolis, ir Alexis Sanchezas.

Dešimt minučių E. Abidalis laikė glėbyje visiškai nepažįstamą sunkiai sergantį vaiką ir kartojo: “Vamos, vamos, hermano, que yo estoy aquí para animarte. Yo también estoy peleando contra esta enfermedad y voy a montar una fundación que alegre y haga masajes a los chicos enfermos” – Laikykis, laikykis brolau, aš čia esu tam, kad padrąsinčiau tave. Aš taip pat sunkai sergu ir man smagu, kad turime fondą, kuris padės tokiems mažiems, kaip tu.

Susitikimo pabaigoje Ericas Abidalis nuo riešo nusisegė prabangų “Daytona Rolex” laikrodį ir tiesiog įspraudė jį apstulbusiam vaikui į delną.  “Toma, quiero que te lo quedes. Detrás está grabado mi nombre” – Štai, aš noriu, kad jį turėtum. Ant jo išgraviruotas mano vardas.

Pats E. Abidalis niekada neviešino šios istorijos. Jis niekada nesipuikuoja tokiais dalykais.

Visa tai žurnalistams papasakojo berniuko tėvas, teigdamas, jog net nežino, kaip padėkoti “Barcelona” futbolininkui  už pagalbą sunkią gyvenimo akimirką: “Vienintelis dalykas, ką dabar galiu, tai parašyti šį laišką”.

“Para nosotros es más que un jugador” – Mums visiems jis yra daugiau nei žaidėjas. Taip savo laiško pabaigoje rašė vyras.

Po velnių, į tai neįmanoma žiūrėti ramiai ir be emocijų.

Ir rašyti apie tai be emocijų taip pat neįmanoma. Ir ramiai skaityti neįmanoma.

Neįmanoma ramiai stebėti, kaip JIS į viršų kelia spindinčią Čempionų lygos taurę, o po metų atskrieja žinia, kad jis ir vėl traukiasi… Laikinai ar amžinai?

Kepenų transplantacija – ne sloga ir ne kosulys, kurį galima užpilti vaistais. Persodintas organas yra žmogaus “Achilo kulnas”. Futbolas, šiaip ar taip, yra kontaktinė sporto šaka, tad kiekvienas smūgis gali turėti neprognozuojamų pasekmių. Net ir pačių baisiausių…

“Abi!!! Grįžk ir laimėk!” – tokiais žodžiais savo komandos draugą drąsino “Barcelona” futbolininkai. Jėgų ir sveikatos prancūzui įvairiomis kalbomis linkėjo daugelis futbolo klubų ir žaidėjų.

Ar pavyks?

Laikykis Karaliau Ericai, laikykis, po velnių…

Ar kyla dar kam klausimų, kodėl aš taip norėjau JŲ, Daugiau nei žaidėjo Daugiau nei marškinėlių?

JŲ norėjau todėl, kad…

ir dėl to, kad..

ir dėl šito…

ir todėl, kad dar nekart norėčiau matyti štai ką…

2012 m. balandžio 10 d. Ericui Abidaliui buvo atlikta kepenų persodinimo operacija. Jo donoru tapo pusbrolis Gerardas.

Po operacijos E. Abidalio žmona Hayet padėkojo visiems už paramą.

 

Facebook grupė: Laikykis, Erikai! / ¡ Ánimo Eric Abidal !

Share
Portalo FCBARCELONA.LT įkūrėjas bei tekstų autorius. Kartais - įžūlus cinikas be kompromisų. Nes taip reikia. Tinklaraštis yra mano asmeninė saviraiškos erdvė, tad bet kokie skaitytojų kaltinimai subjektyvumu ir reikalavimai rašyti objektyviai buvo, yra ir bus ignoruojami.